(Daugiau nei prieš dešimtį metų Čikagoje, tautiečių Irenos ir Leono Kriaučeliūnų namuose, mačiau paveikslą „Verkianti mergaitė“. Nežinau, kas jį nutapė, tačiau, kai laikraščiuose, o ir TV žiniose dabar išgirstu kalbant apie mažos mergaitės pažeistą likimą Garliavoje, akyse iškyla paveiksle matytas veidas)
Rieda, skruostu lašeliai rieda,
Ne, ne lietus – veidelį ašaros merkia.
Kas užgavo virpančią sielą,
Kad mergaitė, maža mergaitė verkia?
Daug metų praėjo, tik vis tebedegina
Paveiksle skriauda išsiliejusi.
Pamirštum gal ją, tik ir mūsų gyvenime
Žaizda tokia pat surambėjusi.
Gaila, kai žmonės savęs nebemyli –
Likimus į šukes sudaužo.
Kurčias pasaulis. Kurčias ir tyli,
Net kai silpną mergaitę skriaudžia.
Vaiko ašaras laikas nušluosto,
Tik skriauda nenudžiūna taip greitai.
Kas sušildys sužvarbusį skruostą
Šių dienų Garliavos mergaitei?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2012-01-07 19:08:46
O! kiek verkiančių mergaičių - tik jų raudų niekas neeskaluoja.
Pakeisčiau "Garliavos" į "Verkiančiai" ir būtų puiku!
Man patiko:))
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2012-01-02 21:51:37
skaudi tema. Gerai, kad yra Autorių atrandančių žodžius prabilti...
Anonimas
Sukurta: 2012-01-02 13:35:28
Geras eilerastis... tema gera.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2012-01-02 13:05:20
Kiekviena tema, kuri degina širdį yra verta poetinio žodžio. Ir toks žodis turi ilgo gyvenimo prasmę.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2012-01-02 12:47:07
Na, akivaizdu, kad saikas šią temą prie poezijos priartina.