(Daugiau nei prieš dešimtį metų Čikagoje, tautiečių Irenos ir Leono Kriaučeliūnų namuose, mačiau paveikslą „Verkianti mergaitė“. Nežinau, kas jį nutapė, tačiau, kai laikraščiuose, o ir TV žiniose dabar išgirstu kalbant apie mažos mergaitės pažeistą likimą Garliavoje, akyse iškyla paveiksle matytas veidas)    

Rieda, skruostu lašeliai rieda,
Ne, ne lietus – veidelį ašaros merkia.
Kas užgavo virpančią sielą,
Kad mergaitė, maža mergaitė verkia?  

Daug metų praėjo, tik vis tebedegina
Paveiksle skriauda išsiliejusi.
Pamirštum gal ją, tik ir mūsų gyvenime
Žaizda tokia pat surambėjusi.

Gaila, kai žmonės savęs nebemyli –
Likimus į šukes sudaužo.
Kurčias pasaulis. Kurčias ir tyli,
Net kai silpną mergaitę skriaudžia.

Vaiko ašaras laikas nušluosto,
Tik skriauda nenudžiūna taip greitai.
Kas sušildys sužvarbusį skruostą
Šių dienų Garliavos mergaitei?