Santrauka:
... moralizuoju, bet juk dėkot reikia kiekvieną dieną...tik...
Net vėtros neužpūs širdies ugnies -
Ji šildo, kai šalia vienatvė.
Kai mylimi palieka - nėr vilties -
Liepsna į dangų kelia brastą.
Gyvenimo atseikėta mylėt ilgai -
Tegul ir varganą, bet nuostabų pasaulį,
Švytėti esatim būties
Ir artimą priglaust, lyg gerą draugą.
Nusvyra rankos, bet petys parems.
Gyvenimui sudužus - meilė gydo.
Nebodamas skaudėjimą nuplaus
Stebuklas ištartas - atleisk, suklydau.
Tik, kartais taip sunku prabilt
Ir užveržia kažkas lyg balsą...
Vis nebylia mintim meldies - kodėl,
Kodėl tie žodžiai ištarti apkarto?
Iškelkime dangun širdis -
O žemei atiduokim duoklę.
Nes gimėm gavę - skoloje visi -
Pasaulį apkabinę - padėkokim.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-12-29 10:29:10
http://www.youtube.com/watch?feature=endscreen&v=DuoSpac51ys&NR=1
Anonimas
Sukurta: 2011-12-28 23:11:25
ugnys ir švytėjimai išties
nešildo svyrančio peties
bet o stebukle atdiduokim
duoklę ir rasim kelią išeities.
oi, oi, oi švytėjime, o varganas švytėjime, kiek mišrainių dar tokių bus apie nesibaigian2ius vienatvinius sopulius po pilnaties...kreizėjimas greičiau, ne grynas jausmas, kur savastis padėta, a
o siaube...
tiesa, apie brastą patiko.
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2011-12-28 22:39:27
taip, meilė gydo...
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2011-12-28 22:35:45
/....Švytėti esatim būties/
čia prasminga ir gražu.
Anonimas
Sukurta: 2011-12-28 20:18:11
Ačiū.
Anonimas
Sukurta: 2011-12-28 20:16:28
graži ta sueiliuota padėka )