Net vėtros neužpūs širdies ugnies -
Ji šildo, kai šalia vienatvė.
Kai mylimi palieka - nėr vilties -
Liepsna į dangų kelia brastą.
Gyvenimo atseikėta  mylėt ilgai -
Tegul ir varganą, bet nuostabų pasaulį,
Švytėti esatim būties
Ir artimą priglaust, lyg gerą draugą.
Nusvyra rankos, bet petys parems.
Gyvenimui sudužus -  meilė gydo.
Nebodamas skaudėjimą nuplaus
Stebuklas ištartas -  atleisk, suklydau.
Tik, kartais taip sunku prabilt
Ir užveržia kažkas lyg balsą...
Vis nebylia mintim meldies - kodėl,
Kodėl tie žodžiai ištarti apkarto?
Iškelkime dangun širdis -
O žemei atiduokim duoklę.
Nes gimėm gavę - skoloje visi -
Pasaulį apkabinę - padėkokim.