Prakeikiu aš tą dieną, kai širdis netvėrė liūdesiu,
Ir sutikau legendoje gražiausioje tave.
Ir tavo žodžiai, sklindantys iš angeliškų arfų,
Pribloškė it krentantis dangus staiga.

Svaigus aviečių kvapas, plaukai iš tamsaus lino
Ir šypsena lyg deivės rodės kasdieninėj maldoje,
Ir tu nurašinėjai mano širdį kiekvienam sapne.

Tik gaila, aš žinau, nebematysiu to daugiau,
Todėl aš savo sunkią širdį mažoj skrynelėj palikau.

Žinau, turi juk raktą tu nuo jos ir atrakinsi dar ne kartą,
Ir vėl aš klūpausiu prieš deivę, kuri visus atsakymus suranda.

Ir man skaudu, nes aš žinau, kad tu – žvaigždė,
Kvepi gardžiom avietėm ir rankų tavo neįmanoma paliest...