Skausmingai laužiu duoną
Ir atsargai į burną ją dedu.
Šventoji - vardas jos.
Išliko, kaip ir buvęs.
Smagu, kad dar neužmirštu.
Norėčiau, kad ir liktų taip,
Kaip šis paveikslas moterų -
Žemai, su pjautuvais palinkę,
Lygiam lauke po rugiapjūtės saule,
Rugius į saują
Pjauna, pjauna, pjauna
Ir deda, sudeda, ir riša,
Palieka pėdus už savęs,
O vakaras toks lėtas...
Dar vis – antai!- aukštai
Užu Aukštakalnio miške užritęs.
Ir uždainuoja moterys...
Sublizgo rankose jų pjautuvai,
Skarelės ant pečių nukrito,
Prie pėdo pėdas stoja į gubas
Ir nužingsniuoja kaip karai
Rikiuotėse išlyginti rugiai,
Šaknis rugienoje palikdami arimui.
Dėkoju prakaitui už jas
Ir šitai duonai,
Pjautuvais žegnotai.
Gal būt kažkas dar perskaitys eiles,
Norėdamas paklausti jos
Kodėl - Šventoji?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-12-27 16:53:04
Taip, pritariu, o tai dabar dažnam šventas koks batonas ir tai dar valgydami tik razinkas išsirenka. Teisingas šitas eilėraštis.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2011-12-27 15:06:49
Atsipraša- ne "guobos", O "gubos' Mūsų krašte dažniau sakydavo "mendeliai"
Anonimas
Sukurta: 2011-12-27 14:00:54
Vaizdus ir gražus.
Anonimas
Sukurta: 2011-12-27 13:09:57
Išmintingas eilėraštis, kaip visada.
Kas gali būti švenčiau už duoną?