Kai leidžiasi vakaras toks, tarsi šuo, prijaukintas,
Mūs širdys minutei tarytum nustoja plazdėt,
Tik mintys nerimsta, vis laksto klaidžiais labirintais
Ir bando į ausį kažką ilgesingai kuždėt.
Norėjom, kad būtų mums pasaka virtęs likimas,
Nuo vieškelio kartais bandydavom rankiot vinis,
Nuvargino, žeidė, kažko nuostabesnio laukimas,
Kol vakarą vieną suradom užkaltas duris.
Neliko mums kelio - sugrįžti į pradžią negalim,
O eiti į priekį, deja, jau jėgų nebėra,
Vilties traukinys, garsiai kaukdamas, lekia pro šalį,
Tikėjimas miršta. Ore susitvenkia tyla...
Liepa
2011-12-22 08:48:11
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2011-12-23 08:53:58
Ačiū :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-12-22 23:19:03
toks iš širdies...malonu skaityti
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-12-22 20:38:55
Tikiu, kad viltis turi ne vieną traukinį... :)
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2011-12-22 16:54:00
Ačiū, Rimute, už tokį aukštą mano rašymo įvertinimą...
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2011-12-22 14:38:53
Dažniausiai vilties traukiniai lekia be sustojimų :(
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2011-12-22 13:48:57
Bet tas vilties traukinys turi sustoti...
Vartotojas (-a): pasiklydusi_tamsoje
Sukurta: 2011-12-22 10:02:28
Labai gražus kūrinys.....
Anonimas
Sukurta: 2011-12-22 09:13:25
Tas paskutinis posmas atima žadą...