Kai leidžiasi vakaras toks, tarsi šuo, prijaukintas,
Mūs širdys minutei tarytum nustoja plazdėt,
Tik mintys nerimsta, vis laksto klaidžiais labirintais
Ir bando į ausį kažką ilgesingai kuždėt.

Norėjom, kad būtų mums pasaka virtęs likimas,
Nuo vieškelio kartais bandydavom rankiot vinis,
Nuvargino, žeidė, kažko nuostabesnio laukimas,
Kol vakarą vieną suradom užkaltas duris.

Neliko mums kelio - sugrįžti  į pradžią negalim,
O eiti į priekį, deja, jau jėgų nebėra,
Vilties traukinys, garsiai kaukdamas, lekia pro šalį,
Tikėjimas miršta. Ore susitvenkia tyla...