Mano dienos  dėvinčios burką neišmokau su jomis  suartėti
prisileidus arčiau perduria norą gyventi jų lūžę krūtinkauliai
ir  tik  dar labiau imu  baisėtis   glamonėjimu saulės  seniai

kepenis pragėrusios  spindulių grupiniais žaidimais iš nebūties
kartais vėjo pakanka šiandien tapt laimėtoju  prizas tikėjimas

nemaža krūvelė  laiko nėščių sutanomis apsivilkusių fėjų
frigidiška naktis  galimybė tapt  aktyviu dangaus akto  su
žvaigždėm stebėtoju                                                 Et

Mano  dabartys    peniuarais  niekada nesipuošia  tiki
sugausiančios ramybę tinklinėmis kojinėmis drąsiai it
pavasarį pasitikdamos    snieguolės vienišos motinos

glaudžiasi prie nemigos aš taip pat sapnus tik imituoju
Mano ateitys kalės  o poezija ne pinigas    tik šalutinis
gyvenimo poveikis