Pavargau
Mano dienos dėvinčios burką neišmokau su jomis suartėti
prisileidus arčiau perduria norą gyventi jų lūžę krūtinkauliai
ir tik dar labiau imu baisėtis glamonėjimu saulės seniai
kepenis pragėrusios spindulių grupiniais žaidimais iš nebūties
kartais vėjo pakanka šiandien tapt laimėtoju prizas tikėjimas
nemaža krūvelė laiko nėščių sutanomis apsivilkusių fėjų
frigidiška naktis galimybė tapt aktyviu dangaus akto su
žvaigždėm stebėtoju Et
Mano dabartys peniuarais niekada nesipuošia tiki
sugausiančios ramybę tinklinėmis kojinėmis drąsiai it
pavasarį pasitikdamos snieguolės vienišos motinos
glaudžiasi prie nemigos aš taip pat sapnus tik imituoju
Mano ateitys kalės o poezija ne pinigas tik šalutinis
gyvenimo poveikis