Susirinksi mane iš suskilusio veidrodžio šukių...
Karalystėj tamsioj be šviesų, kandeliabrų grakštumo.
Nusibraukęs voratinklių audeklą
Ir sudrumstęs amžių gūdžią ramybę
Porcelianinio skruosto paliesti vistiek neišdrįsi.
Mano akys į tolį, stingdo žvilgsnis ledinis
Ant blakstienų sustingus deimantinė dama.
Tyliai stebimos lūpos, kuriose nėr gyvybės
Žodžiai, lyg vaškas, sutirpę praeities keliuose.
Kreivi bokštai pilies. Be langų ir be durų tvirtovė.
Žvanga rūdžių suėstos per amžius grandinės.
Ir tik varnas nutūpęs ant medinių sūpynių,
Tau primins, kad kadaise čia buvo gyvybė.
Susirinksi mane iš suskilusio veidrodžio šukių...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-12-22 20:40:29
Tarsi apie įkalintą karalaitę pilies bokšte... :)
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2011-12-18 12:32:09
dėl rimo tai gal nieko...nebūtinas griežtas ar nepriekaištingas...Pats eilius vyyyykęs.
Vartotojas (-a): Sweetheartpoison
Sukurta: 2011-12-17 23:32:41
Ką reikia išjaust, kad tokias eilutes išdėliot? Stipru, labai. Nenoriu kabinėtis prie ritmikos, ji dingsta jausmų perteikime. Skaitau, skaitau ir dar kartą skaitau. noriu nukirst grandines ir prikelt gyvybę pylyje, o dar labiau prisiliest prie porcelianinio skruosto. Gražu, rašyk ir nesustok.
Anonimas
Sukurta: 2011-12-17 16:48:55
o man kažkaip iškilo pilies vaizdas )
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2011-12-17 15:18:38
siaubo elementai... liūdnas...
Anonimas
Sukurta: 2011-12-17 13:20:43
Susirinksi mane iš suskilusio veidrodžio šukių- nuostabi eilutė...