Susirinksi mane iš suskilusio veidrodžio šukių...
Karalystėj tamsioj be šviesų, kandeliabrų grakštumo.
Nusibraukęs voratinklių audeklą
Ir sudrumstęs amžių gūdžią ramybę
Porcelianinio skruosto paliesti vistiek neišdrįsi.
Mano akys į tolį, stingdo žvilgsnis ledinis
Ant blakstienų sustingus deimantinė dama.
Tyliai stebimos lūpos, kuriose nėr gyvybės
Žodžiai, lyg vaškas, sutirpę praeities keliuose.

Kreivi bokštai pilies. Be langų ir be durų tvirtovė.
Žvanga rūdžių suėstos per amžius grandinės.
Ir tik varnas nutūpęs ant medinių sūpynių,
Tau primins, kad kadaise čia  buvo gyvybė.

Susirinksi mane iš suskilusio veidrodžio šukių...