Nuo dangaus žvaigždeles nusiskynus,
Krenta snaigė lengvai taip, lengvai --
Sugruodėjusius vienkiemius plynus
Nebylėjantys tik kaminai
Dar paramsto prieš mėlyną miegą
Jų kiaurymėse – paukščių naktis
Po sniegynus pabraidžiot išbėga --
Vėl pustys, tavo pėdas pustys
Sidabruojančio pomiškio aidas,
Į kurį įsisupus mintis,
Kaip vaiduoklis, tyla susižeidęs,
Atminimo takeliais sugrįš.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2011-12-18 18:56:06
Toks artimas ir mielas sidabruojančio pomiškio aidas.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2011-12-18 09:33:53
Nuo dangaus žvaigždeles nusiskynus,
Krenta snaigė lengvai taip, lengvai --
Kiek dangiško spindesio ir nuostabios širdies poezijos, taip lengvai ir vaizdingai, atrodo, vienoje snaigėje, pasijaučia ir ilgesys, ir laukimas...
Sidabruojančio pomiškio aidas,
Į kurį įsisupus mintis > man taikliausiai perteikianti eilutė eilėraščio nuotaiką.
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2011-12-17 20:48:52
su kiekvienu posmeliu vis mieliau skaityti. Paskutinė strofa - sirpte prisirpęs ir sultingas vaisius
Anonimas
Sukurta: 2011-12-17 16:48:01
sugruodėję vienkemiai - ypač kai pritemsta ir užsidega namuose žiburiai ) nostalgija
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2011-12-17 15:12:54
"paukščių naktis"- indomu
Vartotojas (-a): pasiklydusi_tamsoje
Sukurta: 2011-12-17 13:02:57
Šiltas, jaukus kūrinys...mm...šaunuolė:)