aš nemoku žolių kalbos
nepažįstu ir daržo piktžolių
tik pieš saulę su jom lenkiuos
ir vainiką į dangų iškeliu
aš nemoku žuvų kalbos
vandenynų netirinėjau
bet kaip lašas tirpstu delnuos
ir kaip garas lekiu su vėju
balta nendre tavęsp linkstu
upės vingiu artyn sukuosi
nemokėdama jų kalbų
aš tylėsiu ir tu žinosi
kad rytais drumzlina rasa
plauna kojas nes pasiilgau
kad žolė lig širdies aukšta
prisiglaudžia arčiau kai sninga
nes daugiau be tavęs jau nieks
nepalies subtiliau už mintį
vienu mirktelėjimu akies
vienu judesiu - pasiilgau
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-12-15 19:20:50
kad žolė lig širdies aukšta
- - -
Labai mielas kūrinys. Gražiai rimuojamas...
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2011-12-14 22:24:07
įsįmylėjimas
Vartotojas (-a): urte03
Sukurta: 2011-12-14 18:11:30
man labai patiko paskutinis posmelis nes nieko panašaus nesu girdėjusi.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2011-12-14 15:12:04
tema gera, tik žodis ,,pieš,, gal turi būti -prieš,be to, po piktžolių reikia kablelio.
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2011-12-14 12:49:29
pradžia pasirodė kiek jau žinoma, bet kūrinio pabaiga viską atpirko.
aš pagavau gyvą jausmą :)
Anonimas
Sukurta: 2011-12-14 12:42:55
netYrinėti...