aš nemoku žolių kalbos
nepažįstu ir daržo piktžolių
tik pieš saulę su jom lenkiuos
ir vainiką į dangų iškeliu

aš nemoku žuvų kalbos
vandenynų netirinėjau
bet kaip lašas tirpstu delnuos
ir kaip garas lekiu su vėju

balta nendre tavęsp linkstu
upės vingiu artyn sukuosi
nemokėdama jų kalbų
aš tylėsiu ir tu žinosi

kad rytais drumzlina rasa
plauna kojas nes pasiilgau
kad žolė lig širdies aukšta
prisiglaudžia arčiau kai sninga

nes daugiau be tavęs jau nieks
nepalies subtiliau už mintį
vienu mirktelėjimu akies
vienu judesiu - pasiilgau