Šitą atkarpą kelio teks praeiti vienai:
Per šešėlius, gruodžio nubalintą žemę,
Kur mintys, svajonės gyvenimą lemia,
Kur tik aš gyvenu. Ir vienas kelias tiktai.

Žengiu žingsnį į naktį, taip tamsu ir nyku.
Ten slepiasi laikas, pasenęs ir storas.
Gaubia mano jausmus suaižytas oras,
Tarp minučių suveltų aš ramybę randu.

Nematysi. Sugrįšiu ir nejausi visai –
Pradingus buvau. Pasislėpsiu už durų.
Klausyk. Tyla veikia keistai. Ji užbūrus  
Metus, juose aš skendau. Tik pakilus aukštai

Ir numetus šią naštą, aš kitaip suprantu.
Savo džiaugsmą išlieju akvarelėj spalvų.