Kelio atkarpa

Šitą atkarpą kelio teks praeiti vienai:
Per šešėlius, gruodžio nubalintą žemę,
Kur mintys, svajonės gyvenimą lemia,
Kur tik aš gyvenu. Ir vienas kelias tiktai.

Žengiu žingsnį į naktį, taip tamsu ir nyku.
Ten slepiasi laikas, pasenęs ir storas.
Gaubia mano jausmus suaižytas oras,
Tarp minučių suveltų aš ramybę randu.

Nematysi. Sugrįšiu ir nejausi visai –
Pradingus buvau. Pasislėpsiu už durų.
Klausyk. Tyla veikia keistai. Ji užbūrus  
Metus, juose aš skendau. Tik pakilus aukštai

Ir numetus šią naštą, aš kitaip suprantu.
Savo džiaugsmą išlieju akvarelėj spalvų.
spika