Santrauka:
Apmąstymai apie būties trapumą
Dienų lašai
jau permerkė mane.
Vėl tvinkčioja jausmai
ir skleidžias mintys,
kai neriasi išslydusi
keista diena.
Užklupo nuojauta,
kad baigiasi jau viskas
ir blėsta žvilgsnis
nerimo dugne…
Į tamsą valandų skausmingų
akimirkos bereikšmės krenta –
kaip laikai praėję.
Diena nurimusi širdy dūlėja
kažkur gyvenimo užmarštyje.
Dabar žinau:
esu lyg kapo medis,
sapnuojantis
numirusias svajas,
kurios šlamėdamos
visai nutildo.
Ant amžinybės
slenksčio suklumpu
nuo begalinio dvelksmo
šiaurės vėjų.
Jaučiu – be saiko rašinėjau
eiles, gal pamirštas visų.
Anapus slenksčio
nebebus jau mūsų,
gyvenimo pavargusio neliks,
nebylios dienos
tamsoje suklusę
nelauks, nes nieko
mums nebenutiks.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2011-12-08 21:51:57
Jausmai žmogaus gyvenime užima labai svarbią vietą.
Kas mes būtume be jausmo.
Labai daug liūdesio Jūsų jausmuose.
:))
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-12-06 01:35:45
Aš nežinau (ir neradau parašyta) iš ko nerimo dugnas, koks jausmas, kai tvinkčioja jausmai, kodėl skleidžiasi mintys, kaip suklusta (beje, dienos - suklususios) dienos, kaip sapne atrodo numirusios svajos ir taip toliau - supraskite pasaulis nesupranta šių metaforų / personifikacijų / metonimijų / epitetų ir jie nieko nereiškia, kol Jūs jiems nesuteikiant reikšmės, tokios kaip pats / pati suprantate.
Be jausmo daugiau nieko nepasakyta.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-12-05 22:43:31
Jaučiama nuotaika, toks minorinis...
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2011-12-05 21:19:42
Viskas miršta, tik nemiršta geros mintys. Sėkmės, gerai rašote.
Anonimas
Sukurta: 2011-12-05 20:50:21
Karkasas neblogas, bet daug abstraktumo.