Dienų lašai
jau permerkė mane.
Vėl tvinkčioja jausmai
ir skleidžias mintys,
kai neriasi išslydusi
keista diena.
Užklupo nuojauta,
kad baigiasi jau viskas
ir blėsta žvilgsnis
nerimo dugne…

Į tamsą valandų skausmingų
akimirkos bereikšmės krenta –
kaip laikai praėję.
Diena nurimusi širdy dūlėja
kažkur gyvenimo užmarštyje.
Dabar žinau:
esu lyg kapo medis,
sapnuojantis
numirusias svajas,
kurios šlamėdamos
visai nutildo.

Ant amžinybės
slenksčio suklumpu
nuo begalinio dvelksmo
šiaurės vėjų.
Jaučiu – be saiko rašinėjau
eiles, gal pamirštas visų.
Anapus slenksčio
nebebus jau mūsų,
gyvenimo pavargusio neliks,
nebylios dienos
tamsoje suklusę
nelauks, nes nieko
mums nebenutiks.