Sužibėk paskutinį kartelį, dar sužėrėk
Į kamputį bangos, į lašelį tamsaus vandenyno.
Atsigręžki į mus ir lyg nebyli juokdarė
Ženki pirštų galiukais per savo gyvenimo lyną.
O iš tikro tipenk horizontu lėtai,
Dar sublykstelki vario spalvom neregėtom.
Mes juk žinom – vanduo ne tvirti pamatai,
Gal geriau, jei žuvėdros aplink neklegėtų...
O jos suka ir suka ratus lyg tamsybių nešėjai...
Jau ilgai pabuvai, jau prašyt per vėlu – vakarėja.
Nesuspėjau tavim atsidžiaugt, niekada nesuspėju,
Meile.
Ir sutemo staiga, tik galėjai pajaust pirštus vėjo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2012-01-03 01:27:05
mielas darbelis. Jei nuoširdžiai, Autorės slapyvardis lūpdažis kiek trikdė užbėgti paskaityti... - o gal atvirkščiai - juk užėjau.
Juntamas potencialas. Žaviai pateikiama mintis. Yra smulkių niuansų, tačiau su laiku - susidėlios. Džiaugiuosi užbėgusi :)
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-12-06 01:49:37
prisilietimo dar, išties nežymiai reikia, o konkrečiai - žodžių svarstymo (ar visų reikia, ar visi tokie, kad be jų iškart viskas sugriūtų?).
Šaunuolė, žavus darbas.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2011-12-04 19:56:40
Gražiai vakarėja ir temstant jausmus palieja... Patiko.
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2011-12-04 18:50:57
geras, nežiūrint smulkių klaidelių.
:)
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2011-12-04 18:02:21
Nesuspėjau tavim atsidžiaugt, niekada nesuspėju,/....nuoširdu.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-12-04 15:48:41
Perskaičiau pavadinimą ir ausyse senas šlageris /vakarėja, jau vakarėja, saulė jau žemai, žemai.../. O čia visai kas kita - lyrika. Beje, pasikartojimai derantys, o visas eilius toks trapus.