Sužibėk paskutinį kartelį, dar sužėrėk
Į kamputį bangos, į lašelį tamsaus vandenyno.
Atsigręžki į mus ir lyg nebyli juokdarė
Ženki pirštų galiukais per savo gyvenimo lyną.

O iš tikro tipenk horizontu lėtai,
Dar sublykstelki vario spalvom neregėtom.
Mes juk žinom – vanduo ne tvirti pamatai,
Gal geriau, jei žuvėdros aplink neklegėtų...

O jos suka ir suka ratus lyg tamsybių nešėjai...

Jau ilgai pabuvai, jau prašyt per vėlu – vakarėja.
Nesuspėjau tavim atsidžiaugt, niekada nesuspėju,

Meile.

Ir sutemo staiga, tik galėjai pajaust pirštus vėjo.