Tuščias stalas, pilkas kambarys,
už lango obelys į tolį žiūri.
Tik vienišas užslėptas ilgesys
prie kiemo vartų tyliai aimanuoja.
Vėl suka sniegenos ratus
virš stogo debesų kiaurymėj.
Nebesugįšim rudenio takais –
žiemos sapne išbluko syvai.
Advento saulės spinduliuos
medinis angelas sparnais mojuoja.
Kaktoj – žvaigždė, o vakarais
susikaupimo ženklą trimituoja.
Medis
2011-12-01 10:18:20
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-12-01 23:00:55
Ir čia naujo suradau, man tokia forma artimesnė
Vartotojas (-a): valerijaaa
Sukurta: 2011-12-01 22:48:34
paslaptingas, proginis...patiko
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-12-01 22:36:43
Brūkšnį mainais į kablelį pagrobiau aš :)
Kiek kitaip sudėliočiau taškus, taip nekapočiau teksto. Gražus tekstas :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-12-01 20:20:08
Kažkas naujo autoriaus kyryboje. Gal ne viską esy skaitęs, bet pastarajam laikotarpiui - nauja. Formą turiu omenyje ;)
Anonimas
Sukurta: 2011-12-01 18:06:50
o kas yra Adventas ar tiksliau — kas yra adventinė saulė? kas per susikaupimo ženklai — ir tokių esama, skirtų tam tikroms progoms?
dvasingas... ) siaube...
Anonimas
Sukurta: 2011-12-01 11:40:42
Patiko paskutinė strofa. Ypatinga ir jauki, tikrai adventinė. Nors pradžia tokia nerami ir liūdna, bet - graži tava pagava.