Tuščias stalas, pilkas kambarys,
už lango obelys į tolį žiūri.
Tik vienišas užslėptas ilgesys
prie kiemo vartų tyliai aimanuoja.

Vėl suka sniegenos ratus
virš stogo debesų kiaurymėj.
Nebesugįšim rudenio takais –
žiemos sapne išbluko syvai.

Advento saulės spinduliuos
medinis angelas sparnais mojuoja.
Kaktoj – žvaigždė, o vakarais
susikaupimo ženklą trimituoja.