Kai svyla būties kotletai, kai vakar nesimiega, kai stabmeldžiai kaukučiai išjuokia
            mano žaislus, kai apkurstu iš vakaro nuo mėnulienos kaukesio,
              kai prisikėlus mirštu nuo vieno Žvejo poringių, kai
                skauda išgalvojant, kokia dabar epocha, kai
                  girtas intelektas suklysta ant pastišo, kai
                    slysta vysta ryžtas laimėti vieną niekį,
                        imu ar iš to skaudulio eilėraščiais
                         mauroti. Darysiu, ką tik noriu,
                            kaip noriu, taip sapnuosiu.
                              Dabar aš būsiu kietas,
                                 tai bent ironizuosiu
                                   būties eksperime
                                     ntą:metaforiš
                                      koj kolboj
                                       maišau
                                         postm
                                         odern
                                          izmą,
                                        cinizmą,
                                       nihilizmą,
                                         alizmą,
                                       feminizmą.
                                    Ir viską dekupuoju
                                  Negyjančia kalte.
                                     Liepsnoki, niek
                                        io krūme,
                                   žuvelių veisykla!
                                     ...Ir vis tik
                                          Žvejas
                                        juokiasi
                                            Nes
                                           Žodis
                                          Skelbia
                                           Maištą
                                       Nesuvaldau
                                         Reakcijos
                                           Kalbos
                                   Tinklų pagautas,
                          Jau nežinau: kas žvejas, o kas
                        šiaip idiotas. Bet aš tikrai nelaisvėlis,
                    prakeikto žodžio vergas. Man sako Teksto
                Viešpatis: kai rankos surakintos – turi rimtai rašyti.
             Atsibundu ant kranto, eilinįsyk išspjautas, kai  skauda visus
              smegenis – ir vėl išprievartautas.Ant žemės mėtos popierius
       ugnies jau panaudotas. Bet, gaila, kad jie nedega –  mirtingas paradoksas.
Mėnulis brenda vandenis Nelieka anei pėdos O Žvejas blyškiaveidis įsirausia po mėliu.
         Atbudęs po narkozės, išstūmęs savo vaisių, aš šimtąkart paklausiau:
                         ar darė man tą cezarį. Ir kas yra poetas.