In vitro. In Vivo
Kai svyla būties kotletai, kai vakar nesimiega, kai stabmeldžiai kaukučiai išjuokia
mano žaislus, kai apkurstu iš vakaro nuo mėnulienos kaukesio,
kai prisikėlus mirštu nuo vieno Žvejo poringių, kai
skauda išgalvojant, kokia dabar epocha, kai
girtas intelektas suklysta ant pastišo, kai
slysta vysta ryžtas laimėti vieną niekį,
imu ar iš to skaudulio eilėraščiais
mauroti. Darysiu, ką tik noriu,
kaip noriu, taip sapnuosiu.
Dabar aš būsiu kietas,
tai bent ironizuosiu
būties eksperime
ntą:metaforiš
koj kolboj
maišau
postm
odern
izmą,
cinizmą,
nihilizmą,
alizmą,
feminizmą.
Ir viską dekupuoju
Negyjančia kalte.
Liepsnoki, niek
io krūme,
žuvelių veisykla!
...Ir vis tik
Žvejas
juokiasi
Nes
Žodis
Skelbia
Maištą
Nesuvaldau
Reakcijos
Kalbos
Tinklų pagautas,
Jau nežinau: kas žvejas, o kas
šiaip idiotas. Bet aš tikrai nelaisvėlis,
prakeikto žodžio vergas. Man sako Teksto
Viešpatis: kai rankos surakintos – turi rimtai rašyti.
Atsibundu ant kranto, eilinįsyk išspjautas, kai skauda visus
smegenis – ir vėl išprievartautas.Ant žemės mėtos popierius
ugnies jau panaudotas. Bet, gaila, kad jie nedega – mirtingas paradoksas.
Mėnulis brenda vandenis Nelieka anei pėdos O Žvejas blyškiaveidis įsirausia po mėliu.
Atbudęs po narkozės, išstūmęs savo vaisių, aš šimtąkart paklausiau:
ar darė man tą cezarį. Ir kas yra poetas.