Šiandieną vėjas virkdino smuikelį,
Į taktą vėjui senos liepos ošė...
Žodžius tavuosius jų duetas gožė,
Kai ėjom parke mudviejų takeliais.
Čia jau niūrusis lapkritis sukiojos.
Tiršta migla užklojo blyškią saulę,
Supratęs vėjas debesų apgaulę,
Pavogtą turtą gelbėt sugalvojo.
Bet saulę debesys apglėbę laikė.
Supykęs vėjas jų pulkus kai vaikė,
Nutraukė mūsų pokalbį lyg tyčia.
Gūdžiausiam švilpesy to pikto vėjo,
Neišgirdau, tačiau tikiu - žadėjai,
Jog dar ne kartą susitiksim šičia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2011-11-27 23:40:44
Gražus sonetas, patiko.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-11-27 23:06:18
Ir pilkas ruduo gražus, kai einama takeliu dviese...o pokalbis tikrai bus pratęstas. Geras rimavimas
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-11-27 22:11:14
Šiandieną vėjas virkdino smuikelį, >> kad ne smuikelį, o visą smuiką. O dabar vėjas toks, kad pamanyt gali, žmogau, kad ir kokį kontrabosą :D
Anonimas
Sukurta: 2011-11-27 18:53:19
pasiimsiu, kaip gaubiamojo r. pavyzdį.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-11-27 18:25:55
Ne taip paprasta rašyti gaubiamuoju rimu, bet autorei pavyksta...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-11-27 16:28:50
„Niūrusis lapkritis sukiojos“... Mieli tie gaubiamieji rimai.
O debesų – truputį daugoka (stiliaus vertinimu)...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2011-11-27 16:17:58
Gražus sonetas.Gaila to nutrūkusio pokalbio...