Šiandieną vėjas virkdino smuikelį,
Į taktą vėjui senos liepos ošė...
Žodžius tavuosius jų duetas gožė,
Kai ėjom parke mudviejų takeliais.

Čia jau niūrusis lapkritis sukiojos.
Tiršta migla užklojo blyškią saulę,
Supratęs vėjas debesų apgaulę,
Pavogtą turtą gelbėt sugalvojo.

Bet saulę debesys apglėbę laikė.
Supykęs vėjas jų pulkus kai vaikė,
Nutraukė mūsų pokalbį lyg tyčia.

Gūdžiausiam švilpesy to pikto vėjo,
Neišgirdau, tačiau tikiu - žadėjai,
Jog dar ne kartą susitiksim šičia.