Scena XIII

             Jonas leidžiasi laiptais žemyn. Nulipęs prisėda ant laiptų. Jo rankose iš Šv. Petro paimti raktai.

JONAS Pasak Stasio, per pusę tik užpakalis dalijasi. Ech, nėra jau Stasio. Atleisk, žmogau, jeigu kas ne taip, bet sakyk - kodėl tave atsimenu, kuomet ir taip tiek daug visa ko prisirinkę, kad galva plyšta? Bet jeigu, matydamas mano rankose tokius įnagius, manai, kad  neįleisiu į dangų, oi, taip nemanyk žmogau. Tuoj pat duris į Rojų atidaryčiau. Tuoj pat, Stasy.... Bet raktai.... Vienas auksinis, kitas sidabrinis.Tiek aukso ir sidabro vienoje vietoje  nesu turėjęs. Ir štai turiu.
          
              Atidžiai apžiūrinėja raktus,

     Taip, taip, tai tikra. Ir auksas tikras, ir sidabras. Ir raktai. (padeda raktus ant kelių ir parėmęs ranka smakrą atrodo liūdnai kaip pakelės smuktelis ) Bet kažkodėl nelinksma. Net ir su  aukso – sidabro raktais nuo Rojaus vartų. (tyliai dainuoja)

Pasvacyks antela, cykiai plūkaudama,
Pamislyk, mergela, už many eidama (2)

     Dieve mano, kaip stipriai vis dėlto mes pririšti prie šito nelengvo gyvenimo. Kad ir tu, Stasy – gyvenai žemėje,  bet iš tikrųjų kaip pragare. Pats savęs panešti negalėjai. Vien kūno apie trys šimtai kilogramų. O kiek visokių  kitokių bėdų, nuoskaudų, nesėkmių... Aš čia jau net ir apie save - kai skauda kitam, skauda ir man, bet kad jau ir mano paties skaudėjimai iš kojų verčia. Vis pagalvoju, kad žmogus savo gyvenimu ir peklą išnešioja. Patikėk, Stasy,- būtų mano valia, tuoj pat duris į rojų atidaryčiau. (dainuoja)
  
Nei aš ultojėlis, nei aš pijokėlis,
Tėvelio  sūnelis, žemės  artojėlis

     Na, o Šv. Petras... Kaip jis man ten? „O dabar  marš, bedievi. Pas  žmoną, marš. Ir pasakyk jai tiesą\":.  O Stasy, Stasy, ar ne tu taip?“ Jei žinotum, kur paslysi, galėtum vietoje savęs kitą pasiųsti. .
     Galbūt  kur nors kitur, Stasy, bet tik ne pas žmoną. (atsistodamas)  Na ką gi, truputį pailsėjau, o dabar - žengte maš! Aš einu..
                              
                                             (pasirodo žmona)

ŽMONA  Pasakyk  tu man- kas čia  vyksta? Iš kur šitie alpinistai? Štai vienas laiptais niekaip nesugeba nusileisti iš antro aukšto, o kiti sienomis laipioja. Kur jie nori jomis užlipti?
JONAS  (lyg negirdėdamas)O! Čia tu? O aš irgi čia! O ten (rodo į lubas) Petras. Bet be raktų...
ŽMONA  Kas  su tavimi darosi? Sakiau, kad  bus negerai.
JONAS  Jis labai panašus į Leniną. Nematydamas šitų raktų, net ir mūsų kunigas nedrįs parodyti, kad tai Šv. Petras, Beje, gal tu žinai, kur Lietuvoje yra Viekšniai? Supratau, kad jis iš ten atėjo. Nuo senųjų kapinių vartų stulpo...
ŽMONA  Jonai, tu sergi? Negi dar vienas ligonis? O Jėzau - Marija, mes visi jau sergam.
JONAS  Taigi, sakau, kad  ir mūsų kunigas Šv. Petro nepažintų. Rodytų ir sakytų: taigi, mieli parapijonys, besarmačiai jūs. Ar jau ir Lenino nepažįstate? Argi ne gėda, a? Ir ką jam pasakyti? Gėda. Aš jį pažinau, bet tuokart  jis su raktais ir su evangelija. Pasirodo, kad neretai žmogaus  atributika reiškia daugiau negu pats žmogus. O kad raktai tikri, tai argi tuo suabejosi.
ŽMONA. Iš kur tai?
JONAS.  Sakau, Šv. Petras atnešė
ŽMONA  Tai kas  gi jis - Petras  ar Leninas?
JONAS  Kai  su raktais, kai su evangelija, buvo Petras. O dabar? Argi kas patikės, net jeigu jis Petras? Basas, aukšta kakta, galva plika,  net ir švarkelis, kaip paveiksliukuose. Tokį Leninas segėjo būdamas Lukiškių  aikštėje, Vilniuje. Prisimeni?
ŽMONA ( Suklusta) Girdi? Sakiau,  alpinistai  sienomis laipioja. Tamsoka, bet vis tiek jie visi kaip šešėliai, kaip šešėliai...
JONAS  (lyg negirdėdamas) Su raktais, o kažkodėl  be džiaugsmo jie. Nei kad iš sidabro ir aukso, nei kad nuo dangaus vartų...
ŽMONA  Negi tu nieko negirdi?
              (ryžtingai pakyla ir eina atidaryti lauko durų, bet jos uždarytos.
ŽMONA. Jonai, padėk  tuo savo žaislus ir... Ar nematai, kad ir durys užtrenktos.
JONAS. Tai ne durys. Tai blokada.  Kaip ir numaniau, nujaučiau  – tai blokada. Netgi ne materialinė, o dvasinė. Taip, taip  – dvasinė  blokada. Bet neskubėkite, dar neskubėkite  Einate pas Joną, bet... bet, regisi, kad  surasite Kaimyną. Ar jau užmiršote jį, a?