Lašu saulės į žemę nukritus
Ir pražydus melsvais ežerais,
Tu braidai vis po smėlį paklydus,
Manęs klausi – ar Tėviškė tai?
Ar tai ta išsvajota Tėvynė?
Plaukia vandenys, neša metus.
Glosto vėjas, plaukai išsipynė,
Žvilgsniu gaudai. Pakėlęs sparnus
Kyla paukštis, numetęs plunksnelę,
Kad galėtų sugrįžt atgalios.
Tavęs laukia, kas kart tiesia kelią
Baltu rankšluosčiu, austu mamos.
Plaikstos mintys ir kojos pavargę –
Ar Tėvynė šita? Gal kita...
Tik sugrįžęs prisilieti dalgio,
Eilėm gulas ramybė balta.
spika
2011-11-27 11:53:02
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-11-28 22:48:42
Šviesu.
Anonimas
Sukurta: 2011-11-27 23:31:18
Jausmingai. Sunku ką ir bepridurti.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2011-11-27 19:20:45
Nostalgiškas... Gražus kvietimas sugrįžti ir mielas pažadas sutikti, nutiesus austą rankšluostį mamos.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-11-27 18:31:24
Ir niekaip ilgesio nepaslėpt... ;)
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2011-11-27 16:50:37
...greit bus pamiršti mamos austi rankšluosčiai...
Karta, menanti ratelį ar audimo stakles namuose,
eina į nebūtį :))
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-11-27 16:34:56
Prasmingai, sakyčiau, prisiliesta prie dalgio: „Eilėm gulas ramybė balta“ (ir net į temą – laukiant pirmojo sniego).
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2011-11-27 15:45:25
Oi, kokie puikūs žodžiai Tėvynei. Malonu skaityti.