Etiudas

.               SCENA


Nuosavos bėdos skęsta ne savo
Nerimasčių dugne.
Viltys priduso – prisialsavo
Vien pažadų drėgme.

Rudeniui raudant, ardo neramią
Sielą gūdūs orai.
Šipulius ramstai, absurdo dramai
Girgždančią sceną darai.

Šlamštą padažius, vartant skeveldras
Išskils reginys, –
Suokiančių skeletų lupatos kadaros,
Kol tie esmes atknis.

Nuosavoj dramoj sklaistos žiūrovas,
Pasigauta prasmė.
Nuostabu, katarsiu svirną užkrovus,
Rudenį raukt namie.
Algmar

2011-11-24 14:02:12

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Užuovėja

Sukurta: 2012-10-01 14:19:09

Darbas be galo stiprus įvairiomis prasmėmis, ką ir bekomentuoti.

Vartotojas (-a): Ražas

Sukurta: 2011-11-24 20:23:50

Sutinku su kaip lietus: sava raiška - tai kas išskiria iš rašančių, o tai, mano suvokimu - svarbiausia.
Šį "Etiudą" skaičiau keletą sykių garsiai: man patiko ir raiška, ir mintys. Sėkmės Jums.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2011-11-24 19:04:17

Skaitau jau kelintą autoriaus darbą - yra stilius, autorius rado savo rašymo formą.