Kaip čia ramu, tik vėjas žaidžia
Balta pakrante prie vandens.
Man deklamuoji savo eiles.
Ilgai jos manyje gyvens,
Paliesdamos ir jautrią tylą,
Ir lengvą vėją virš gelmių.
Iš rūko mėnesiena kyla
Lyg dūmai aukuro maldų.
Kartok žodžius tik man sakytus,
Kalbėk širdim šventus, tikrus.
Naktis jau. Mėnesienos kitos
Te atkartos gyvus jausmus.
Kalbi eilėm tu taip nedrąsiai,
Na, nesijaudink, tai juk man...
O aš klausausi kaip ir tąsyk
Kai pirmą kartą pamilau.
Čia taip ramu, tik vėjas žaidžia
Balta pakrante prie vandens.
Dabar ir aš rašau tau eiles...
Prie auksu spindinčio rudens.
spika
2011-11-24 10:02:24
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-11-24 23:19:23
gražu, ramu, švelnu )
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-11-24 22:36:51
Nesuprantu, kur jūs visi matot tą tautiškumą ir liaudies tradicijas, čia tiesiog gali būti romansas, aš rašydama ir jaučiau tik tokią muziką.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-11-24 18:47:46
Retro - primena tautines dainas.
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2011-11-24 18:23:46
jausmas atrodo nuoširdus ir tyras - tokių ne taip jau dažna sutikti šiandien (: tik, kaip ir Žiogas, norėtųsi paraginti paieškoti savasties.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-11-24 16:08:38
eilėdara visiškai pakrikusi, nevengiama klišių, rimavimas fragmentiškas - tai didžiausi teksto trūkumai.
O daina, orientuota į folklorą, gal ir pasisekusi.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-11-24 14:42:52
Kartok žodžius tik man sakytus,
Kalbėk širdim šventus, tikrus.
Miela...