Kaip čia ramu, tik vėjas žaidžia
Balta pakrante prie vandens.
Man deklamuoji savo eiles.
Ilgai jos manyje gyvens,

Paliesdamos ir jautrią tylą,
Ir lengvą vėją virš gelmių.
Iš rūko mėnesiena kyla
Lyg dūmai aukuro maldų.

Kartok žodžius tik man sakytus,
Kalbėk širdim šventus, tikrus.
Naktis jau. Mėnesienos kitos
Te atkartos gyvus jausmus.

Kalbi eilėm tu taip nedrąsiai,
Na, nesijaudink, tai juk man...
O aš klausausi kaip ir tąsyk
Kai pirmą kartą pamilau.

Čia taip ramu, tik vėjas žaidžia
Balta pakrante prie vandens.
Dabar ir aš rašau tau eiles...
Prie auksu spindinčio rudens.