Santrauka:
Gyvenimas po saule būna visoks...
Vėl ryto, (o gal vakaro?)
eilėraštį rašau,
dangaus liūdom akim
į Nemuną pažvelgęs –
paliko jis mane
išbėgusiam gyvenimui...
Matau Žaliakalnį,
pražydusį sapne
vaikystės pasakom.
Kai nubudau senatvėje
su labirintais atminties –
tas keistas sapnas,
tartum nesvajočiau
dar plazdenimą širdies,
šią vasarą svajingą,
saulės vėją,
kregždėm žaibuotą dangų –
jis primena – tylos nenoriu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-11-22 21:15:05
Na, ką čia galiu pasakyti. Tikri jausmai. Gal norėtųsi, kad jie būtų kiek originaliau pateikti.:)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-11-22 00:01:59
Artima. Be to apie mano miestą...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-11-21 22:38:24
gražiai apie Žaliakalnį ir Nemuną, nuoširdžiai ir su nostalgija
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-11-21 22:11:13
Perkeliu į Jausmus, nes būtent ant jausmų pamato suręstas šis tekstas.