Vėl ryto, (o gal vakaro?)
eilėraštį rašau,
dangaus liūdom akim
į Nemuną pažvelgęs –
paliko jis mane
išbėgusiam gyvenimui...
Matau Žaliakalnį,
pražydusį sapne
vaikystės pasakom.
Kai nubudau senatvėje
su labirintais atminties –
tas keistas sapnas,
tartum nesvajočiau
dar plazdenimą širdies,
šią vasarą svajingą,
saulės vėją,
kregždėm žaibuotą dangų –
jis primena – tylos nenoriu...