Galvosi – kalbu,
O išties norėjau tylėti.
Pasilikt viską sau
Ir užkasti po liepom.
Bet ne – negaliu aš sušaldyti saulės:
Žvaigždės per liūdnos.
Šią naktį, kai meldžiasi mėnuo,
Aš bandžiau langines uždaryti!
Ar tiki? Gailiuosi, bet man neatleisk,
Kenčia tik kaltas, o mėnuo
Vis supas po langu ir tyliai man kužda:
„Liepos dar laukia... liepos sode.“
Ir aš per sutežusį raistą išbėgu –
Žvaigždės per karštos, saulė žemai.
Bet rankos nekyla – žodžiai tušti.
Aš lieku stovėti prie dylančio sapno...
Galvosi – tyliu,
O išties norėjau kalbėti,
Bet nespėjau ateiti
Ir visos liepos nuvyto.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): _saulute_
Sukurta: 2011-11-21 17:12:07
Dėkoju už išsamų komentarą. Tai šviežias eilėraštis, kuris dar bus taisomas;] Ačiū.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-11-20 22:20:53
Norint kalbėti apie įvairius dalykus taip kaip dar niekas apie juos nekalbėjo, pirmiausia reikėtų atsisakyti žodžių, kurie atitinka ryškiausias asociacijas su tais dalykais: kalbant apie naktį atsisakyti žvaigždžių, mėnulio... ir t.t.
O koks būna žvaigždžių karštis?
Liepos sode? Ne obelys?
sutęžusį - sutežusį
"žodžiai tušti", "gailiuosi, bet man neatleisk, / Kenčia tik kaltas" >> šabloniškos teksto vietos (beje, ne tik šios)
Tekste vyrauja lyrizmas. Stipriosios pusės tokios: nuosekliai kuriama erdvė, beveik nepalikta klaidų, galima atsekti minties liniją ir iš jos įspėti teksto idėją. Tikriausiai čia toks darbas, kuris autorei atrodo geresnis, nei skaitytojui. Nes autorei jame užrašyti dalykai yra svarbūs bei reikšmingi.
Sėkmės kuriant!