Galvosi – kalbu,
O išties norėjau tylėti.
Pasilikt viską sau
Ir užkasti po liepom.

Bet ne – negaliu aš sušaldyti saulės:
Žvaigždės per liūdnos.
Šią naktį, kai meldžiasi mėnuo,
Aš bandžiau langines uždaryti!
Ar tiki? Gailiuosi, bet man neatleisk,
Kenčia tik kaltas, o mėnuo
Vis supas po langu ir tyliai man kužda:
„Liepos dar laukia... liepos sode.“
Ir aš per sutežusį raistą išbėgu –
Žvaigždės per karštos, saulė žemai.
Bet rankos nekyla – žodžiai tušti.
Aš lieku stovėti prie dylančio sapno...

Galvosi – tyliu,
O išties norėjau kalbėti,
Bet nespėjau ateiti
Ir visos liepos nuvyto.