Šį kartą į Ukmergę pakvietė liūdna žinia: mirė senas mano bičiulis Antanas. Kuklus ir nuoširdus, per visą savo gyvenimą, turbūt, nenuskriaudęs net pakelės smilgos, žmogus. Sėdžiu beveik tuščioje šarvojimo salėje, akimis įsikirtęs į baltuose žieduose skendintį Antano kūną, o mintimis nuklydęs toli  atgal į praeitį, į neužmirštamas ir pilnas jaunatviško džiaugsmo dienas tylioje Utenos gatvelėje Ukmergėje. Kilsteliu akis į viršų, apžvelgdamas virš Antano kūno įrengtą altorių. Mane apima keistas nerimas: ką visa tai reiškia? Ant trapecinio pjedestalo, sidabriškai baltos šviesos apšviestas sėdi pakelės rūpintojėlis, virš jo iškėsti galingi paukštės sparnai, o iš menamo paukštės kūno  iškilęs kryžius, jo sankirtą įrėmina apskritimas. Menamas dangus visas pilnas kažin kodėl visai juodų ir šviesesnių trikampių. Kildamas žvilgsnis skęsta tirštėjančioje migloje, o palubėje jau visai įsiviešpatauja tamsa. Tik trys trikampiai langeliai, iš kurių viename dūzgia mažas ventiliatorius, skleidžia į lubas pluoštelius dienos šviesos. Visa sienos erdvė lyg giedrioje naktyje sidabrinėmis žvaigždutėmis nusėtas dangus, pripildytas  kažin kodėl tais mistiniais ir nesuprantamais trikampiais. Mano smegenys, karštligiškai įsitempę, atrenka iš altoriaus misterijos atskiras vaizdo dalis: rymantis dievas, trapecinis pjedestalas, magiški trikampiai, išskėsti galingi paukštės sparnai, balti žiedai, sidabriškai balta šviesa, kryžius, kurio sankirtoje apskritimu atskirta kita erdvė, ir mirtis...Ką šiuo vaizdiniu dailininkas ir architektas, įrengdami šią šarvojimo salę, norėjo pasakyti gedintiems joje? Iš kokių pasąmonės klodų šiems kūrėjams iškilo toks vaizdinys? Krikščioniškai tradicijai galėtų priklausyti kryžius sankirtoje su apskritimu, bet tai galėtų būti su didele išlyga, nes ratas su stipinais - pagoniško dangaus sūnaus Perkūno ženklas(o gal Griaudės?).Iš gilių pasąmonės(atminties) klodų iškilo kažkur matytos molinių dievukų skulptūrėlės. Ach, tos skulptūrėlės rastos Juodosios jūros vakarų pakrantėje(dabartinės Bulgarijos teritorijoje, Dunojaus žemupyje) kartu su Senosios Europos Motinos Deivės skulptūrėlėmis, datuojamomis V tūkstantmečio prieš Kristų viduriu. Kokie jie panašūs: molinė rymančio vyro 60 cm. aukščio skulptūrėlė ir pas mus  paplitę mediniai pakelės rūpintojėlių drožiniai. Staiga šis mistinis ir netikėtas vaizdinys tapo aiškus iki skausmo - tai Senosios Europos atgimimo misterija. Paukštės sparnai, trapecija, magiški trikampiai, balta spalva - Senosios Europos Motinos Deivės simboliai. Tos Senosios Europos kultūros simboliai, kurie jau keli tūkstantmečiai nugrimzdę į užmarštį. Žmonės, atjoję ant žirgų nuo Volgos Dono žemupių stepių, nuo šiaurinės Juodosios jūros pakrantės, pirmieji, o gal ir vieninteliai, pabalnoję laukinį arklį, per kelis tūkstantmečius sunaikino Senosios Europos kultūrą, religiją, pakeitė ir patį gyvenimo būdą. Taikingiausia per žmonijos gyvavimą kultūra (profesorė M. Gimbutienė teigia, jog archeologai neradę to laikotarpio laidojimų vietų su smurtinės mirties požymiais) buvo pavergta ir sunaikinta kultūros, kuriai atstovavo netramdoma valia, kurios simbolis - titnaginis 56 cm. ilgio durklas ar net po mirties išskirtinė vyro valdovo padėtis, kuriam mirus, aukojami gyvi žmonės (šeimynykščiai) ir vaikai, kūdikiai, moterys. Susidūrė dvi prigimtys: taikinga, sėsli, paklūstanti gamtos ciklui prigimtis ir netramdoma, keičianti patį pasaulį ir gamtą, pritaikanti juos sau, klajokliška prigimtis, pasibalnojusi arklį kaip galią viešpatauti. Tad kas gi tikrieji mūsų protėviai: Senosios  taikingosios Europos sėslieji žmonės ar atklydę nuo šiaurinės Juodosios jūros pakrantės stepių karingieji klajokliai, pakeitę taikingąją prigimtį ne tik Europoje? Atkastos to meto laidojimų vietos Palestinoje identiškos kapavietėms šiaurinės Juodosios jūros stepėse. Iš tiesų, netramdoma valia prigijusi ir subujojusi daugelyje tradicijų ir kultūrų. Mūsuose dabartiniu metu išaukštinama ir sudievinama Rytų išmintis(o gal tai – absoliutus žinojimas) „Bhagavatgyta“,“Mahabharata“ yra ne kas kita, kaip nepaliaujamos kovos, nesibaigiančio mūšio  su savo prigimtimi “Kurukšetros“ laukas, o ne taikingosios prigimties išraiška. Išsivaduoti iš žemiškų pagundų, prieraišumo prie gimtos žemės ir savo darbo vaisių, išsilaisvinti iš troškimų, begalinio geismo, materialumo vylių - valdžios, lyties ir turto geidulių, godumo ir tūžmo pančių ir anapusybėje  susijungti su Tobula Dvasia Brahmanu, kosmine galia, įkristi nirvanon. Šis kovos laukas tėra kovos laukas su pasekmėmis, su tamsia savo prigimtimi, o „Gyta“teigia: kova neišvengiama, tik kovoje išsivaduosi, išsilaisvinsi iš sansaros, iš nuolat besikartojančių aistrų ir geidulių, mirčių ir gimčių pasikartojimo. Tobula dvasia - tobulame kūne. Ar ne arijų dogma, iškelianti asmenį virš šio netobulo pasaulio ir leidžianti jam jį keisti? Ne veltui „Gytoje“ „kšatrijas“- karžygys padalina visuomenę į didelius ir mažus, į reikšmingus ir bereikšmius, kur  atsisakymas kautis kitą išbraukia iš „aryas“- žinančių gyvenimo vertę. Šitoks menka-dvasiškumo (menka valia, be-valis) poelgis „aryams“ nebūdingas.
        Senosios Graikijos mitologijoje Gaja-Žemė pati iš savęs sukūrė Uraną - Dangų ir Pontą - Jūrą (vandenis), kurie ir apibrėžė jos ribas. Po to užverda kova, amžina kova , o čia jau Gaja nustumiama į kovos pakraštį, nors vis tik išlieka kaip gyvybės davėja, bet pačio kūrimo veiksmo nebegalinti atlikti be „dieviškųjų apsėklintojų“: Urano, Ponto ir kitų titanų, gigantų. Gimsta visas dievų ir deivių Panteonas. Jie kovoja tarpusavyje, apgaudinėja viens kitą, žudo, prievartauja ir plėšikauja. Ar tai nerodo dviejų prigimčių susidūrimo, kurio sekoje ir užgimė taip vadinamoji „europinė -krikščioniškoji tradicija“? Europinės kultūros lopšys - Senoji Graikija, bet, deja, Aleksandrijos „žyniai“ ir judėjiškasis - romėniškasis imperializmas negrįžtamai sunaikino graikiškąją išmintį, t. y. žmogiškosios sąmonės darną su ją supančiu(graikiškoji samprata)kosmosu, t.y.su nežmogiškuoju pasauliu. Bet, visoje šitoje gigantomachijoje, išlieka šviesus aspektas - Gaja, vėliau Dzeuso ir Tetos dukra Artemidė - motina maitintoja, gimdyvių padėjėja, turinti mirtinas strėles, kuriomis baudžianti visus nepaklusniuosius ir nesilaikančius nustatytos tvarkos, mirtimi baudžianti tuos, kurie buvo ją išvydę. Ar tai ne Senosios Europos Deivės Motinos galios, bet jau kitoje prigimtyje, prabėgę šimtmečiai, o gal ir ištisas tūkstantmetis po stepių klajoklių įsiveržimo, taikios ir netramdomos valių susiliejimo? Gaja ir Artemidė - jau ne kūrėjos, ne valios reiškėjos(bet visgi joms palikta galia spręsti gimimo(lemties), gyvenimo (likimo) ir mirties klausimus. O dar įdomiau , kad net tarp dievų, pusdievių, titanų ir gigantų jos turi paklusti, tapti dievų  - didvyrių valių vykdytojomis. Tai atspindi patriarchalinę visuomenę, kuriai vadovauja patriarchas - pagrindinis karys. Moterys tampa vyro „privačia nuosavybe”
           Judėjų - krikščioniškoje tradicijoje gausu kovos, prievartos, žudynių(Senasis Testamentas), o juk tai ir yra „išrinktosios tautos“ istorija - dviejų prigimčių susidūrimas: pastoralistų iš Volgos -Dono stepių ir taikiosios prigimties kultūrų vaidą. Labai mažai tikėtina, jog gyvybę išpažįstantys laidotų taip pat mirusiuosius kaip ir Volgos-Dono žemupių stepių vaikai. Religija ir mitologija  atspindi patriarchalinę visuomenę(bendruomenę): Mozei dykumoje liepsnojantis krūmas  prakalbo Dievo vardu, Visagaliu dangaus ir žemės kūrėju, išrinktosios tautos vieninteliu Dievu , kurio valioje visa kas yra, visa ko nėra, abiejų pasaulių (žmogiškojo ir nežmogiškojo) Viešpačiu. Juk negalėjo Senosios Europos Deivės Motinos kultūros žmogus nukryžiuoti Dievą, pasmerkti jį kančioms ir mirčiai. O jis –„aryas“ ėmė ir nukryžiavo Dievo vienatinį sūnų. Bet kokia keistybė: judėjai ne savo rankomis atliko bausmės vykdymą, net ne jie Jį nuteisė, nuteisė tik jų prašymu, reikalavimu Romos imperijos valios vykdytojai - legionieriai ir Romos valdžios vietininkas. Romos legionieriai įvykdė bausmę, bereikšmiu žvilgsniu stebėjo Dievo vienatinio Sūnaus kančią ir mirtį, be jokių skrupulų pralošė vienintelį Jėzaus materialų daiktą – raudoną, panešiotą apsiaustą. Jėzaus gyvenimas ir mirtis yra paklydusio savo prigimtyje kelias. Mirdamas ant kryžiaus, Jėzus šaukiasi „Tėve, kodėl Tu mane apleidai“. Šaukiasi kaip eilinis mirtingasis, praradęs bet kokią viltį žemiškoje kelionėje. Kaip ten bebūtų, vaikui artimesnė turėtų būti motina, bet Jėzus šaukiasi Tėvo, moteris motina jau tapusi vien tik dieviškosios valios vykdytoja (gal teisingiau -vyriškosios), patriarcho-kšatryo - arijo įgeidžių tenkintoja. Senosios Europos Motina Deivė sunyko, tapusi ne kūrėja, ne lemties, likimo ir mirties valdytoja, o tik besąlygiška vykdytoja, tenkinanti „viešpaties“ valią ir užgaidas.            
Senosios Europos Deivė Motina baltų tradicijoje išliko mituose, pasakose ir padavimuose net ir mūsų laikais. Tai-deivė Laima(Lado, Ladonė) - pirmapradė vaisingumo, visa kas gyva atsiradimo
globėja ir davėja. Jos zoomorfinis vaizdinys - paukštė: antis, pelėda, gulbė, vanagas - gegutė. Šventosios gyvenvietėje atkastas 2m. medinis „stulpas“ drožinys, turintis paukštės vaizdinį ir datuojamas 3200 m. pr. Kristų. Herodoto istorijoje mergelės Opidė ir Hiperrohė iš hiperborėjų krašto, gintaro keliu, lydimos perferėjų, keliauja į Delų saloje esančią Artemidės šventyklą. Į jos kulto vietą atkeliavusios hiperborėjų mergelės, garbintos kaip deivės Artemidės galių įsikūnijimai, čia palaidotos ir iki šių dienų gerbiamos kaip moteriškos laimės teikėjos, nors visos kapavietės iškeltos iš Delų salos, tik vienintelių hiperborėjų mergelių kapai yra išlikę. Ar tai ne sugrįžimas į prarastas stepių pastoralistams vietas? Deivė Motina – moteris  paukštės sparnais ir paukštės kojomis.. Ji - žmogaus gyvenimo saugotoja, svarbiausių gyvenimo įvykių (gimimo, vystymosi, mirties, atgimimo) pranešėja ir lėmėja. Paskutinė Kurganų kultūros ekspansija  į Senąją Europą pasiekė Nemuno ir Narvos kultūras. Šiame kultūrų susidūrime šalia dangaus sūnaus ir kitų vyriškų valios ir galios turėtojų išliko ir Senosios Europos Deivės Motinos galios. Ar ne iš čia mūsuose Marijos kulto adoracija? Laimos pagalbininkės laumės verpia, audžia, saugo ir net išskalbia žmogaus gyvenimo audeklą, bet jos ir nukerpa žmogaus gyvenimo siūlą, bet ir, išskalbusios gyvenimą, pasiuva vėlei marškinius ,kuriuos nešios jau atgimęs.
          Dievai gimsta ir miršta. „Aryas“ tradicijoje Dievas mirė, jo vietoje gimė naujas matematinės eksperimentinės gamtotyros stabas - šiuolaikinis mokslas, įvilktas į modernaus logo mitą, be atodairos, be skrupulų keičiantis nežmogiškąją tikrovę ją sužmogindamas iki absoliučios dimensijos. Juk nėra tikresnės tikrovės kaip tekstas- absoliuti žmogiškoji realybė ženkle ir ekrano erdvėje. Nors šis stabas tikrai nėra naujas, jis tik įvilktas modernų rūbą  - turto, lyties, valdžios stabas. „Aryo“tradicijoje niekada nebuvo miręs - „aryo“prigimties, jo savasties stabas.
         Štai tas molinis dievukas iš tos tolimos praeities ir mūsų pakelės rūpintojėlis - visai ne dievas, o nykstančios ir atgimstančios gamtos vaizdinys, metafora, apšviestas baltos sidabriškos šviesos. Sėdi pakelėje ant kelmo, žinantis savo dalią ir lemtį, ramus, liūdnas, toks šiltai žmogiškas, nuėjęs savo kelią, viltingai žvelgiantis, o virš jo, išskėtusi galingus sparnus amžinoji galia, gimstanti pati iš savęs(techno mitas - besiplečianti ir susitraukianti į tašką Visata). Ji vienoda „kšatryui“ ir „aryui“, ir paprastam mirtingajam. O ar yra „paprasti mirtingieji“? Tai tik „viešpaties“ aksiologija. Ne mūsų galioje ar valioje pakeisti žmogiškąją, o juo labiau nežmogiškąją lemtį. Ji didinga kaip pats gyvybės atsiradimas, kaip vegetacija: žydėjimas ir nykimas, kaip mirtis, ir kaip atgimimas. Nei vienoje religinėje tradicijoje nesurasime „atgimimo“, tik Senosios Europos kultūroje ir religijoje (gal tai ne visai teisinga, nes antropologas ir sociologas Durkheimas, savo knygoje „Elementarios religijos formos“ nurodo, kad totemizme, animizme ir natūralizme įžvelgiama, kad bendrija ir individas atgimsta kartu su  gamta, čia nėra baisiojo pragaro ir dar siaubingesnės skaistyklos, nėra teismo ir teisiųjų, yra gimstantis ir mirštantis pasaulis, nėra patricijų, nėra plebėjų, ir, matyt, buvo tik žmogus. Išmintingas žmogus.
            Sieloje tapo ramu, nurimo taip karštligiškai virusios mintys. Atsikėlęs išėjau iš  šarvojimo salės ir patraukiau vaikystės ir jaunystės gatvelėmis. Pavargęs prisėdau ant suolo. Žemai virpėjo sidabrinis Vilkmergėlės kaspinas, tyliai ošė šimtamečiai pilkalnio klevai. Juk visus baisumus, demonus, pragarus, atgailą už padarytą skriaudą, “ego aryo“ siautulį šiame laikiname pasaulyje susikūrėme patys. Lyg koks didelio paukščio šešėlis šmėkštelėjo virš manęs. Tai turbūt koks mažas, užklydęs debesėlis akimirksniui užstojo saulę. Antanai, tikrai tikiu, kad tu atgimsi  kokia nors žolyte Siesiko pakrantėje, medeliu, gėlyte, geru žodžiu, o gal kuo nors kitu, bet atgimsi. Ne mūsų galioje tai, bet atgimsi. Galbūt vaikaičiuose ar kokia labai tolima ir maža žvaigždele, bet atgimsi... Kitaip negali būti...      
       P.s. Mano geras draugas, perskaitęs tai , užrašė: “Kažin ar beįmanoma į pasaulį žvelgti Didžiosios Deivės epochos žmogaus žvilgsniu?“ O ar tikrai beviltiškai neįmanoma?