Lyg netyčia įlindo rudens diena
Pro langą. Atnešė spindulį mažytį.
Kaštonas aštuntą sykį skyla į vieną
Širdį. Laikas rinkti lapus ir rašyti
Ilgesingus esė apie gelstantį miestą,
Tolumoj raibuliuojančius žiburius,
Skaidrią sielą Vėlinių rūko paliestą,
Vakar glostytus suolo ranktūrius,
Kurių negraužia lapkričio erozija.
Vėl erzina vienatvė. Tikslus dūris
Į širdį leidžia ramiai mirti grožyje
Rudens. Gatvė randa mano duris,
Lapą palieka. Pažymi vaivorykšte.
Ploni voratinkliai velias ant lūpų.
Palaiminti vaikai gatvėje krykščia
Suradę angelą. Rudens lopšį supu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-11-20 22:44:02
Teksto "sukapojimas" taškais "nuskriaudžia" visą kūrinį.
Vartotojas (-a): Nuodai
Sukurta: 2011-11-20 22:11:48
Nagi įdomiai ir kažkaip netradiciškai -artimas tema ir pajauta . Tiko.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-11-19 13:50:15
buvau praleidus, neskaičius...labai patiko...mielas , pro širdį
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-11-17 02:01:10
Įdomūs vaizdiniai. Gal net ne vaizdiniai, bet pats perteikimas savotiškas. Man tai tikrai neprastas darbas atrodo.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-11-16 23:38:40
Suprantama, „vėl erzina vienatvė“. Viską „įžemina“ kūrinio pavadinimas.
Tokia kirčio priešprieša (dŪris – durIs, lŪpų – supU) keisti rimai (beje, argi tada rimai?).
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-11-16 22:49:55
Na, toks išbarstytas rudens grožis...
Anonimas
Sukurta: 2011-11-16 18:06:35
plakinys šio bei to.
suradę Vėlinių angelą vaikai nudžiunga
ir timptelėję timpas ima taikliai šaudyt
kaštonais į vaivorykštę