Gangrenuoja
pusiaudienio vėjai kalvoj,
byrant rėmams karščiuojančio lizdo,
o vaikystės languos
dar gyva aitvaruos širdgėla,
kai už būtį dalužei aukojam.

Vai dalužė mana –
tai dalia, ta dalia,
apsilakusi gižusio pieno,
iš gaivos medsukiais išsukta
ir  vašku sulipdyta į dieną.

Paguldyta miškuos murzinuos
pagriovy gegužraibę nuskynė,
klampumu nekalbi, nemari –
it  kaitra žaliose lankose –
iškankinusi džiūstantį šieną...