Dalužei
Gangrenuoja
pusiaudienio vėjai kalvoj,
byrant rėmams karščiuojančio lizdo,
o vaikystės languos
dar gyva aitvaruos širdgėla,
kai už būtį dalužei aukojam.
Vai dalužė mana –
tai dalia, ta dalia,
apsilakusi gižusio pieno,
iš gaivos medsukiais išsukta
ir vašku sulipdyta į dieną.
Paguldyta miškuos murzinuos
pagriovy gegužraibę nuskynė,
klampumu nekalbi, nemari –
it kaitra žaliose lankose –
iškankinusi džiūstantį šieną...