Nakties kliedėjimuose blaškosi viltis -
Lyg siluetas mumijos prabėga.
Kaulėtais pirštais glaudžia nebūtis
Ir tarška varnos rytui iššviesėjus.
Lyg paskutiniam teismui karksi
Frakuotos nelabosios - dieną.
Apnuogintom šakom nuliuoksi -
Tai vis niūraus rudens šešėliai.
O kai šalna žvaigždes gesina,
Vis berdama jų atšvaitus baltus,
Šviesa į žemę vėl sugrįžta,
Minkštutėm snaigėm supa mus.
Tarytum lopšį, mažą džiaugsmą
Vėl sugrąžina žemėn - atgalios.
Apgaulė tai, visai ne žvaigždės,
Bet, ar svarbu juk - tai žinot...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2011-11-15 09:00:41
kai šalna žvaigždes gesina,
Vis berdama jų atšvaitus baltus >> gražiai pereinama į šviesėjimą.
Labai įtaigus skirtingų būsenų iškalbėjimas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-11-15 01:38:47
Pradžia mistinė, o pabaiga lyrinė. Įdomus junginys.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-11-14 23:10:31
toks šviesus ir šiltas
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2011-11-14 21:41:25
Apgaulė tai, visai ne žvaigždės,
Bet, nesvarbu juk - tai žinot...
...patiko...toks žemiškai šiltas...
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-11-14 19:57:59
Skyryboje spragų nemažai. Viskas sklandu ir žodinga, bet perskaičius nė viena eilutė ar žodžių junginys mintyse neatsikartojo.