Nakties kliedėjimuose blaškosi viltis -
Lyg siluetas mumijos prabėga.
Kaulėtais pirštais glaudžia nebūtis
Ir tarška varnos rytui iššviesėjus.
Lyg paskutiniam teismui karksi
Frakuotos nelabosios - dieną.
Apnuogintom šakom nuliuoksi -
Tai vis niūraus rudens šešėliai.            
O kai šalna žvaigždes gesina,
Vis berdama jų atšvaitus baltus,
Šviesa į žemę vėl sugrįžta,
Minkštutėm snaigėm supa mus.
Tarytum lopšį, mažą džiaugsmą
Vėl sugrąžina žemėn - atgalios.
Apgaulė tai, visai ne žvaigždės,
Bet, ar svarbu juk - tai žinot...