Santrauka:
Kaip kas čia ras...gal ir emigracijos tematiką...
Patylėk tu, ir aš tylėsiu --
Rudenėję kalnai prakalbės --
Po sudegusio geismo pavėsiu
Tiek gaivinančios laisvę erdvės
Violete dangaus išsiliejo
Ir takuos ties bedugnių burna,
Kur lijanos melsvėjančio vėjo
Man šnarės – ne viena, ne viena
Čia svaja apkabino tolybę,
Kad išaugtų sparnai iš uolos --
Patylėk, skardžių akys sužibę
Glamonės mūsų skausmą, vilios...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2011-11-15 20:43:39
jau tas paskutinis posmelis... Labai gražu.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-11-15 00:19:23
Ilgesinga daina.
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2011-11-14 18:15:09
Toks nuoširdus prašymas, pašnabždėjimas..... rudeniu, sielai, mylimajam....
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2011-11-14 16:36:19
Trys posmeliai, o tiek romantikos!
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-11-14 13:00:34
gražūs rudens vaizdai, pakylėti