Patylėk tu, ir aš tylėsiu --
Rudenėję kalnai prakalbės --
Po sudegusio geismo pavėsiu
Tiek gaivinančios laisvę erdvės

Violete dangaus išsiliejo
Ir takuos ties bedugnių burna,
Kur lijanos melsvėjančio vėjo
Man šnarės – ne viena, ne viena

Čia svaja apkabino tolybę,
Kad išaugtų sparnai iš uolos --
Patylėk, skardžių akys sužibę
Glamonės mūsų skausmą, vilios...