Na, nekritikuočiau jau taip... Man, tarkim, šimtas gurkšnių viskio vidinio gyvenimo pasekmė patiko. Be ironijos čia. Ir apie katę mintis nebloga. Išmesk paskutinį posmą - jis čia nereikalingas, dėl to ir sako Žiogas, kad viskas lyg ant delno. Matai, yra tokios lyg ir nerašytos taisyklės - kuomet rimuoji (ta prasme, bent jau pakenčiamas būna rimas ir ritmas), tada galima kalbėti tiesiai šviesiai, nors tai ir nėra labai gerai, bet kaip ir nelabai kas kabinėsis. Bet kada būna verlibras, tuomet geriau „bėgti į pievas“, kad minčių „nepagautų“ :) Aš rimtai.

Pirmas posmas labai pavykęs, užkabina. Deja, antrasis jau nelabai, o likusieji visai į eilėraštį nebepanašu, veikiau pasakojimas. Linkiu prie savo kūrinių labiau padirbėti. Neabejoju, kad bus geri rezultatai ateityje.

Ritme maišalynė visiška. Jei nebūtų bandyta rimuoti, sakyčiau verlibras ir nepriekaištaučiau, tačiau yra, kaip yra.
Silpnas rimavimas. Spragos skyryboje. Raiškos beveik neatrandu. O ir turinys padėtas lyg ant lėkštutės. Skaitytojui nelieka ką veikti...
Taip pat ir eksperimento negaliu šiame tekste įžvelgti, perkeliu į eilėraščio skiltį.
Linkiu sėkmės ateityje!