Jūros vanduo delnuos,
Rankos, skęstančios kraujuos,
Ir bent šimtas gurkšnių viskio,
Tai - vidinio skausmo pasėkmė...

Po tūkstančio dienų ir naktų
Išmoksti nebejaust.
Dienos virsta naktimis,
O vienintelė paguoda -
                 Vis artėjanti mirtis...

Bet kai jau nieko nejauti
Numirus  tavo katei,
Kai ašaros
Tau jau nežinomas dalykas,
O gyvenimas neturi tikslo
Iškyla klausimas:
              Ar tu tebe žmogus?

Prisimeni senus laikus,
Vaikystės neramius metus
Ir visas akimirkas džiugias,
Dėl kurių gyventi verta,
Ir jau gilioj senatvėj suvoki -
            Visgi, gyvenimas gražus.