Vakarais, kai sielos gyvosios
Anapilin išėjusias vaišina ugnimis,
Ir kai nebeskleidžia kvapų žiedai alyvose,
Parkas lyg apšarmojęs kankinys
Kraujuoja geltonai.
Žiburėlių tamsos apsupty
Pakalbu vis su Tuo, kas aukštybėse.
Mano siela ir alyvos nusiaubti.
Mano Laimė alsuoja gyvybe,
Apglėbt negaliu.
Tik traška žemė geltonai.
Tik geltonai, tik geltonai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): lūpdažis
Sukurta: 2011-11-12 17:01:53
Kiekviena kaip lietaus mintis buvo teisinga
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2011-11-11 21:51:50
geltona nebūtinai pavydo ir išsiskyrimo spalva, manau :). Man ji čia asocijuojasi su rudeniu (,,Tik traška žemė geltonai'') ir su optimizmu, dvasios pakylėjimu. Man - gražus darbelis. Patiko mintis.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-11-11 21:17:35
Geltona yra išsiskyrimo bei pavydo spalva. Pavydas, suprantama, čia ne prie ko, bet išsiskyrimas derėtų su kūriniu. Ar dera?