Iš mirštančio rūko
Ištiesk man ranką,
Iš skęstančių žodžių
Sudėstyk dainą,
Iš tirpstančių snaigių
Nupiešk rytojų,
Tik nesakyki, kas esi...
Pažadink šėlstančios jūros kvapu,
Saulėkaitoj pražydink vėtrą,
Vakare žarijų taką man nutieski
Ir iš aksominio balso patalą pakloki,
Bet vis dar nesakyki, kas esi...
Iš krintančio lietaus
Nuspalvink saulę,
Iš vystančių rožių
Suadyk svajonę,
Iš karštų pelenų
Pasėk gyvybę
Ir savo vardą tyliai pašnabždėki...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2011-11-11 23:16:10
mintys/norai turi savybę materializuotis...
Anonimas
Sukurta: 2011-11-11 12:40:29
Įprastas. Norėtųsi įdomiau.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-11-10 23:47:45
Itin lyriškai. Be galo švelniai. Iš „lemputės“ žmogus nesugebėtų taip parašyti - netikiu... Veikiausiai yra tas vardas ;)
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-11-10 21:40:40
Labai švelni lyrika.
Deja, nepatingėjot į tekstą prikrauti per daug poetizmų ir jau kiek per daug "padėvėtų" derinukų: šėlstanti jūra, rožės ir svajonė, skęstantys žodžiai. Tačiau idėja taip ir lieka neaiški - kodėl vardą pašnibždėti galima, tik po to, kai jau įvykdomas prašymas "Pasėk gyvybę"?
Nuspėju puikius autorės darbus ateityje. Sėkmės! :)