Santrauka:
Bumbinkite, kad banalu ir žema....
Per žaibo liepsną krenta snaigės,
Tarp durų plyšta meilės eilės.
Dėl oro svorio kyla gaisras,
Ir byra vėjo neštas geismas...
Per trintį dreba laiko aibės,
Tarp lūpų teka sausos seilės.
Dėl judesių sudyla šauksmas,
Ir šoka nepertrauktas jausmas...
Per dangų nusidriekia žvaigždės,
Tarp mūro pleišto dygsta gailės.
Dėl Eroto svajų pasauly taip smagu,
Ir vien dėl žmogiškų jausmų aš nusidėti juk galiu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-11-10 12:41:16
Užteko pirmų trijų eilučių (dar truputis ketvirtos) - daugiau neištvėriau. Ištrink šį tekstą nuo popieriaus lapo, lapą suplėšyk, suplėšytą sudegink, o pelenus užkask kuo giliau...
Anonimas
Sukurta: 2011-11-10 08:23:20
Yra ekspresijos, netikėtų metaforų. Trūksta logikos. Pabaiga labai silpna.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-11-10 04:34:52
Na, taip - eilės lyg akmenų kruša. O kruša ir yra kruša - nežinai kur akmuo nukris. Noriu pasakyti, kad daug įvaizdžių, kurie lyg ir nelabai rišasi vienas su kitu, ir rimą reikėtų paderinti. Arba rašyti kitokia forma - bus baltos eilės. Visgi randu ir gerų dalykų - jau minėti įvaizdžiai (kai kurie) man visai patiko. Ir yra tame kūrinyje kažkas - gal ekspresija savotiška?... O sausos seilės gali būti kaip, tarkim, ir šalta ugnis ar kietas vanduo. Čia juk poezija, o ne anatomija, biologija, ne fizika ir ne matematika. Plyštančios tarp durų meilės eilės gali būti interpretuojamos kaip išsiskyrimas - kas čia komiško?
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-11-09 18:22:23
rimas ne visur išlaikytas ypač paskutiniame stulpelyje
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2011-11-09 10:00:47
Kažkoks painus...