Per žaibo liepsną krenta snaigės,
Tarp durų plyšta meilės  eilės.
Dėl oro svorio kyla gaisras,
Ir byra vėjo neštas geismas...

Per trintį dreba laiko aibės,
Tarp lūpų teka sausos seilės.
Dėl judesių sudyla šauksmas,
Ir šoka nepertrauktas jausmas...

Per dangų nusidriekia žvaigždės,
Tarp mūro pleišto dygsta gailės.
Dėl Eroto svajų  pasauly taip smagu,
Ir vien dėl žmogiškų jausmų aš nusidėti juk galiu...